Second Time Around.

Per ta laiko kol nieko nerasiau ivyko keli man svarbus dalykai. Nezinau, kuris turetu buti svarbiausias, taciau as zinau, kad jie netureti itakoti kazko kas ivyks ateityje.

1. Praejusia savite isiveriau auskra, kuris siuo metu tapo mylimiausiu mano zaisliuku ir taip pat dideles kantrybes bei susilaikymo nuo erzinimo simboliu. Penktadieni vaziuosiu keistis auskaro ir tada galutinai dings laime, kuria jis sukele. Auskariukas taps tik dar 1 neatsejama mano kuno dalis.

2. Suzinojau, kad sitaip ilgai lauktas prazuvelis gris. Dienos be jos netaps tokios beprasmes ir as tikiuosi dar ne pervelu pajusti vasara. Iki siol gyvenu su niuria nuotaika ir stumiu dienas be jokio aiskaus entuzijazmo.

3. Zinau, kad tikrosios mano atostogos prasides kai visi kiti jau sedes mokyklos suoluose. Na..

STOP.

Taip destyti mintis yra beprasmiska. Kam gali rupeti man ivyke dalykai jeigu manes pacios jie nedomina? Sia akimirka noreciau, kad mano gyvenimas pasikeistu, patirciau daugiau nuotykiu, tureciau daugiau draugu ir buciau visai kitas zmogus (kaiptik del sitos priezasties nesigrauziu del mirusio suniuko ar sutraiskyto ikiraus uodo. Visgi sakausi tikinti reinkarnaciaj, o pagal ja mire mes turime atgimti kazkuo geresniu (jei buvom geri), taigi vabaliukai nenusizengia jokiems dideliems istatytams ir jie tampa suniukais, kaciukais ir t. t. kol pasiekia zmogaus stadija), deja mano praeitasis pavidalas nepadare siam pasaulyje kazko ispudingo. Negaliu sakyt, kad nuzude, nes gyvenu geriau nei dauguma, taciau man to negana. O pati kazka daryti bijau. Nuo minties, kad galiu nuvilti tevus (meluoju. Mama. Mano tetis man senai nerupi. Iskaudinti ji kaip jis skaudina mane yra kasdienine mano uzduotis) prarandu drasa daryti kazka neleistino. Kazka kas priverstu mane pasijusti gyva.
Sia akimirka as - tik nevisavertiskumo kompleksa turinti paaugle, kurios likimas jau nulemtas, bet jos mintys tam priesinas.
Jie varzo mano norus. Mano judesius. Nuodija ora kuriuo kvepuoju versdami juoktis is nejuokingu dalykui. Laikui begant jie uzaugino kauke ant mano veido, kuri pasisuka vis kitu kampu bendraujant su skirtingais zmonemis. Buti savimi? Kas tai? Jau pati nezinau kada apsimetineju, o kada sakau tiesa. Galbut ir dabar meluoju? Kruopsciai plaunuoju kiekviena sakini galvodama apie betkurio perskaiciusio nuomone apie mane.
Deduosi esanti tuscia, deja tokia nesu. O gal? dazniausiai pati sau priestarauju. Stovedama pries veidrodi ir rinkdamasi rubus dvejoju. "sitas pernelyg vaikiskas" "ne! Sitas pernelyg subrendeliskas". Tyliai apsiverkiu, kad per trumpai nei du metus praradau save, taciau ir vel iskyla klausimas.. Ar as kadanors turejau kazka kuo issiskyriau is kitu? Abejoju. Net tada kai teturejau 1 zmogu su kuriuo galejau kalbetis as vaidinau. Apsimeciau protestuotoja. O pries ka protestavau? Pati nezinau. Dabar is manes teliko tik.. Teliko kas? Gal gali kasnors i sita klausima atsakyti? Buciau labai dekinga.
Jeigu kurnors atsirastu bent vienas zmogus, kuris sugebes manyje izvelgti kazka tikro ir grazaus, praneskit man. Ta stebukladari galesiu vadinti.. Noreciau sakyti Tikru Draugu, taciau tai butu ne tas. Tikra drauga jau turiu ir ji yra nuostabesne uz betka ka esu kadanors sutikus. Mane perprates zmogus butu mano sielos brolis ar dar kazkas didingesnio. Speju, kad as su juo nebendrauciau, nes jis be jokio gailescio man i akis tekstu mano trukumus i smulkius trupinius sumales apsimestinius privalumus. To man butu per daug. Jis isvaikytu aplink mane tvyrancias iliuzijas. Manau tas padars turetu buti pats laikas.